apie mane
būti savimi ir veikti iš savasties
mano kelias – tai nuolatinis mokymasis, augimas ir savęs atradimas, kuriuo noriai dalinuosi su kitais. matau tame didžiulę prasmę – būti savimi ir veikti iš savasties, iš to, kokia esi
tada gyvenimas tampa lengvas, nereikia naudoti energijos apsimetinėjimui tuo, kuo nesi. visą energiją gali skirti savo kūrybai ir savirealizacijai
2016 metai
pradėjau profesionaliai kurti poeziją. ji buvo leidžiama mokyklos knygose, vėliau – laikraščiuose. kelių metų bėgyje mieste buvau pripažinta geriausia filologe.
nes jaučiu giliau, daugiau ir matau daugiau savo jausminiu pasauliu nei kiti. mano poezija ir kūryba tapo būdu išreikšti giliausius jausmus bei išgyvenimus
taip pat ji padėjo kitiems suprasti labiau jų vidinį pasaulį. kas prisiliesdavo prie jos ir įsileisdavo į save mano tekstus - pajausdavo labai daug prasmės. atrodo mano kūryba atrakindavo žmonėse tai, ką jie visi jau iki tada turėjo - gylį. aš tai vadinu kelione į save. kada supranti daugiau, kada pripažįsti sau daugiau nei iki tada sau leidai
pirmoji užrašinė
dar mokykloje išleidau pirmąją užrašų knygą „myliu save ir planuoju gyvenimą“, ten pirmosios užuomazgos į meilę sau, bet daug vyriškos sistemos ir disciplinos sistemų.
visada buvau drovi
visada buvau labai drovi su žmonėmis. daug kas galvojo, jog esu pasikėlusi, nes nebendraudavau su daug kuo. nors tiesiog aš bijojau būti savimi. galvojau, kad mane atstums. gal dar kartą pasityčios. todėl save uždariau nuo bet kokio artimesnio ryšio su klase. nemokėdavau prieiti, nors labai viduje norėjau būti priimta. buvau seniūne ne vienus metus, tai buvo mano būdas būti arčiau žmonių
mokymasis man visada buvo pagrindinė jėga, stūmusi į priekį
stengiausi mokytis, nors niekada nebuvau moksliukė - mokymasis mane vedė ir veda į priekį labiausiai nei bet kas kitas mano gyvenime
todėl turėjau labai gilų įsitikinimą, kad turiu būti mokslininke. po mokyklos stojau į aukštųjų technologijų fiziką ir verslą. norėjau mokytis ir studijuoti fiziką (maniau, kad tik taip galėsiu gyventi pilnavertiškai, kad tik taip atitiksiu kažkokį savęs susikurtą vaizdą)
neturėjau jokio supratimo apie finansus, todėl nieko nedirbau, bet mokiausi, mokiausi ir dar kartą mokiausi. aukštoji matematika man būdavo kaip pistacijų gliaudymas (lengvai suprantama, nors būdavo, kur reikia labiau sukąsti dantis ir kad išlukštinčiau tą temą)
minus 20kg
šalia visada buvo sportas, kol vieną dieną nusprendžiau: viskas. man nusibodo taip atrodyti, buvau pasiekusi didžiausią savo svorį gyvenime – 84 kg. pasakiau sau, kad ruošiuosi varžyboms fitneso. nuo naujų iki rugsėjo galo numečiau 20 kg. šalia buvo alinanti dieta, nuolatinės studijos, įvairūs projektai ir mini verslai (kurie nesisekė, nes nebuvo energijos jų vystyti)
kelias į depresiją
keliuosi ketvirtą, mokausi, einu į treniruotes, valgau beskoni maistą. diena iš dienos iki varžybų. po varžybų - viskas. depresija. nepajėgiau net kelnių užsidėti. nepajėgiau nei dantų išsivalyti, nei nusiplauti veido. viskas – moteriškumas, mano mylimos veiklos sau ir dėl savęs – neteko tuo laikotarpiu prasmės
nes viena mano pusė, ta moteriška, kuri nori malonumo, kuri nori meilės sau, kuri nori grožio, gėrio – tiesiog išnyko, tiksliau, ją išbraukiau iš savo gyvenimo (nes juk taip neproduktyvu)...
atsiguliau į "vasaros" ligoninę
kadangi man terapija nebuvo svetimas dalykas, ilgai nelaukusi kreipiausi į psichologę. su ja dirbau mėnesį, bandėme daryti susitarimus, kad vėl grįžčiau į ritmą, kad bandyčiau išsivalyti dantis, pasirūpinti savimi. bet man darėsi vis blogiau. panikos atakos ir noras dingti su visam. kreipiausi į psichiatrą. po konsultacijos man nustatė depresiją ir kažkokiu stebuklingu būdu gavau vietą "vasaros" ligoninėje. ten prabuvau mėnesį. po to sekė terapija, antidepresantai, raminamieji...
moteriai - tai tiesus kelias į savidestrukciją
2021 metais jau žinau, ką reiškia nenorėti savęs ir savo gyvenimo, žinau, ką reiškia ignoruoti savo moteriškumą ir veikti tik iš disciplinos
naujas etapas
pradėjau tarptautinio verslo studijas vilniaus universitete. pagaliau drąsus sprendimas tam, kas esu. pagaliau galvojau, kad darysiu ir studijuosiu tai, ką noriu, kaip noriu. ilgai nelaukus, po atostogų Egipte, prasidėjo kitos sveikatos problemos
2023 metus sutikau vilniaus lazdynų ligoninėje
prie televizijos bokšto stebėjau iš vienutės palatos fejerverkus. visiškai viena. skausme. su kraujo užkrėtimu (sepsiu), plaučių uždegimu, streptokoku (infekcija sąnaryje, kuri suvalgo sąnarį). daktarai nežinojo, kas man ir kaip padėti. bet po poros dienų jau turėjau pirmą klubo sąnario operaciją. valė sąnarį.
tada mano kūnas pradėjo taip stipriai rinkti skysčius, kad pradėjau visa tinti. pirštai, kojos, pilvas – visur buvo vandens. vienintelis dalykas, ko norėjau – tai išgyventi. jaustis stipresne. pasveikti. daktarai pradžioje nesakė, kad buvau labai arti mirties. po antros operacijos, nes atsinaujino infekcija, mano sąnarys jau buvo pažeistas. po jos negalėjau vaikščioti. aukojau savo jaunystę gulėjimui ir sveikimui, rebilitacijoms
grįžimas į save
grįžau į panevėžį pas tėvus. mane vežiojo su ratukais, mokiausi vaikščioti su ramentais, po to be jų, laikantis už sienos. kol vieną dieną nusprendžiau, kad pakankamai gerai galiu vaikščioti – susidėjau daiktus ir grįžau atgal į vilnių. mano tėvai, šeima ir visi, kas mane supo, bandė stabdyti, nes realiai vos paėjau. galėjau eiti tik penkias minutes iki didžiulio skausmo
išoperuota kairė pusė man visad primena – ji atsakinga už mano moterišką pusę
kad turiu saugoti savo moteriškumą. tiek norėjau grįžti į darbus, kad ėjau ir dirbau. kaip finansų konsultantė, mokiausi, studijavau (kaip žinodama pradžioje, kad negalėsiu dalyvauti paskaitose – mano studijos buvo sesijiniu tvarkaraščiu, kur vyko nuotoliniu būdu)
daug gėdos ir nevilties patyriau visuose momentuose
gėdos dėl to, kaip atrodau, nes ne tik nemokėjau eiti tiesiai, bet ir koja buvo trumpesnė. breketai padarė tarpą tarp priekinių dantų, nors jo niekada nebuvo
mane gyvenimas taip daužė, kad tik būčiau su savimi ir pamilčiau save, kokia esu. kad pasidaryčiau taip, kaip noriu
todėl, nors ir jausdama skausmą aš dalyvavau renginiuose, stengaiusi gyvent, puosštis, ėjau į pasimatymus su savimi
žlugo dar viena mano svajonė
vis likdavau be finansų. parsivežiau iš užsienio kirpuotą (nukirptos ausys ir uodega) dobermaną. jam prasidėjo ausų infekcija – visos mano santaupos buvo skirtos jo gydymui, o aš neturėjau iš ko pragyventi. jį teko atiduoti į prieglaudą. žlugo dar viena mano svajonė. visas internetas apie tai rašė, buvo velniškai skaudu.
bet aš nesustojau – pradėjau aktyviai ieškoti darbo ir įsidarbinau. tuo metu supratau, kokia gera pardavėja galiu būti, tačiau gyvenimas vėl man davė išbandymų
užsispyrimas ir atkaklumas visur
užsispyrimas ir atkaklumas, kurie mane lydi nuo vaikystės, tapo mano gelbėjimosi ratu. supratau, kad nebenoriu šlubuoti, sėdint ant kėdės jasuti skausmą
norėjau vaikščioti tiesiai ir lygiai. be jokios registracijos pradėjau lankytis pas gydytojus, kurie mane operavo prieš metus. anksti rytais laukdavau, kad mane priimtų. visa tai – tik tam, kad galėčiau laisvai vaikščioti. suvokiau, kad esu dievo vaikas, o tai mane dar labiau įkvėpė
gėda ir skausmas tęsiasi
operacija turėjo kainuoti 5000 eurų, o klubo sąnarys – 3000 eurų. bet įvyko stebuklas – gavau kompensuojamą vietą ir nemokamą sąnarį, tokį, kokį būčiau pirkusi pati. gydytojas tiesiog taip nusprendė. pirmiausia buvo įdėtas pakaitinis sąnarys su cementiniu užpildu – toks, kokį deda vyresnio amžiaus žmonėms
jis buvo skirtas patikrinti, kaip mano kūnas reaguos į naują darinį. jausmas buvo toks, lyg turėčiau seną klubo sąnarį: skausmas vaikštant, girgždėjimas kiekviename žingsnyje. koja vis dar buvo trumpesnė. dar du mėnesiai su šia situacija, pilni gėdos jausmo
aš nebuvau savimi pilnai
nors visą gyvenimą mane lydėjo kūryba, verslas, psichologija ir socialiniai tinklai, kažkas viduje visada buvo ne taip. kažkas nuolat strigo. klausdavau savęs kodėl, ir atsakymas visada buvo tas pats – aš pati
aš nebuvau savimi pilnai
nuotrauka iš pirmos fotosesijos, kai nusprendžiau kurti soc mediją iš jausmo, kad būsiu tokia kokia esu
ego mirtis
po pirmųjų operacijų patyriau savotišką ego mirtį. anksčiau buvau labai kritiška ir dažnai teisdavau kitus – žmones be namų, mažiau pasiturinčius
tačiau iš tiesų tai buvo atspindys to, kaip teisdavau save viduje. per tuos mėnesius, laukdama kitos operacijos, apsisprendžiau keisti savo gyvenimą ir kurti jį pagal save – tokia, kokia esu iš tikrųjų
nebenorėjau jausti gėdos, nebenorėjau apsimetinėti ar kažko vaidinti
visu 100% savim
pradėjau kurti socialinius tinklus, dalintis tuo, kas esu, ir būti savimi. net pradėjau naudoti savo pasvalio/panevėžio akcentą, kurį ilgai slėpiau. 2024 metų gegužę pradėjau kurti iš savo esmės, tokia, kokia esu
greitai pradėjau augti soc. tinkluose, mane pakvietė į LNK žinias kalbėti, toliau dalinausi savo istorija
gegužės 17 dieną man buvo atlikta ketvirta operacija, kurios metu įdėtas mechaninis sąnarys, skirtas visam gyvenimui. tai sąnarys, kurį deda žmonėms, kurie gyvens. todėl dabar gyvenu. leidžiu sau gyventi geriausiai, kaip tik galiu – labiausiai išjaustai, labiausiai savimi - nes čia yra viso gyvenimo esmė
turiu galią
padėti jums rasti tą jėgą, kad kasdien vis labiau atsiskleistumėte ir pasiektumėte didžiausią savo potencialą. žinau, kad išėjimas į šviesą yra įmanomas. kiekvienas mažas žingsnis veda į didelį pokytį – ir aš čia, kad padėčiau jums tą pokytį patirti
@marijapleire
